F G AM G

Atleisk, kad priminiau
Kokie mes laikini, kokie nemylimi
Aš vienas tų, kuriam jausmus tu grynini
Lyg suktum į ragelį anoniminį

Jiem dovanot save pripratus nenusimeni
Kas lieka man, sugert dangų alyvinį
Kreivam pasauly su kuo tu mane lygini?
Aš suka siela lieju, tu praskipini

Tamsiam ekrane matau savo atspindį
Pro langą žiūri išnykimą masinį
Aš tavo esmę užrašiau į sąsiuvinį
Daviau tau perskaityt, sakai tu mane gąsdini

Bet gi čia tu save įprasmini
Nuomonei kitų, tų netikrų, ir net nepastebi
Tiesa bedugnėj amžinoj, ten savęs nestumi
O kam, kai vienu žvilgsniu minią praskiri


Pasidžiaukim, kad ir kiek mum duota
Kulka visom prasmėm gali atvert protą
Strigau aš kur kalnuos naktis miglota
Tu save uždarei į ofisą kaip Michael‘ą Scott‘ą

Tikėt nenoriu, viskas sumeluota
Tavo istoriją klausau, girdžiu lyg anekdotą
Į muziką kiek savęs investuota
Grąžins tau trigubai viskas kas sudėliota

Ant beat‘o, žodžiai lietum krito
Dėl to nenuvyto gėlės augančios tarp plytų
Ant krašto sėdint taip gražu, taip nyku
Dangus indigo, ašmenys šalti giliai įsmigo

Susimąstai tik kai kažkas įvyko
Net mano sąžinė šitam mieste beveik užmigo
Norėjau būt tau pavyzdžiu, pažiek kas liko
Tau gero kelio, jei ką iki kito