Oi neverk, matušele!

C                          Dm      
Oi neverk, matušele, kad jaunas sunus
G                      C
Eis ginti brangiosios tevynes!
F                   G       C     Am
Kad pavirtes kaip ažuolas giriu puikus
Dm                     G
Lauks teismo dienos paskutines.

Taip nelaužyk sau ranku, kaip beržo šakas
Kad laužo užrustintas vejas;
Tau dar liko sunu; kas tevyne praras,
Antros neišmels apgailejes.

Ten už upiu placiu žiba musu pulkai:
Jie mylima Lietuva gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainika iš diemantu pina.

Daugel krito sunu kaip tu lapu rudens:
Baltveides oi verks, nes mylejo!
Bet nei bus, nei tekes Nemune tiek vandens,
Kiek priešu ten kraujo tekejo.

Vede Vytautas ten didžiavyriu pulkus
Ir priešu sulauže puikybe:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvare kryžiuociu galybe.

Saule leidos raudona ant Vilniaus kapu,
Kai duobe kareiviai ten kase,
Ir pagulde daug broliu greta milžinu,
O Viešpats ju priglaude dvasia.

O neverk, matušele, kad jaunas sunus
Eis ginti brangiausios tevynes!
Kad pavirtes kaip ažuolas giriu puikus
Lauks teismo dienos paskutines!